2010 m. sausio 22 d., penktadienis

Sausis

Laikas bega taip nepaprastai greitai... Atrodo ne taip seniai rasiau apie Kaledas, ju prasme ir visa kita...
dabr dienos uzpildytos visai kitais dalykais...
Atrodo galeciau ilsetis ir nieko neveikti.... Taciau negaliu taip... Kiekviena diena uzpildyta kazkuo... Ar tai ejimu i kirpykla, pas gydytojus, namais...
Kartais taip norisi, kad namai butu idealiai sutvarkyti, viskas isciustyta....
Bet nei noro nei energijos jiems laizyti nera....
Atrodo viena kampa isvalai, sutvarkai, tai antras tuoj susikuicia... Ir taip pasaka be galo....
Vieninteles sustojimo akimirkos, jau velai vakare, kai einu miegoti... Vat tada galima jau pasidziaugti ir mazaja gyvybe...
Kartais uzknisa, kai iskisa subine i virsu ir trukdo kvepuoti... bet vat tada prisimenu, kad reikia issitiesti... ;)
Viena forumiete atsiunte man knyga apie motinyste... Idomu skaityti seniai atrastas tiesas... Tiesa, ne is tos tikrosios motinystes kampo, bet is dvasines motinystes...
Visgi kiekviena zmogu Dievas veda skirtingai... Iki siol dziaugiausi del savo padarytu sprendimu, nes jie mane paruose gyvenimui uzjuriuose... Svetimoj kulturoj, svetimoj kalboj.... Taciau jau buvau palaidojusi vilti, kad reikes kalbeti apie tikraja motinyste, ne dvasine... Apie motinyste, kuri dar labiau ugdys, leis mastyti, daryti klaidas ir augti kaip moteriai, zmonai, motinai...
Keista net galvot, kad uz keleto savaiciu tapsime tevais... Baisu galvoti apie tai, taciau tuo paciu jauciuosi tvirta ir ryztinga, nes zinau, kad nepaisant visu baimiu, mano vyras bus pats geriausias tevas pasaulyje musu kudikiui...
Vien tai, kaip mudu gyvename laukimu,suteikia tiek daug laimes sirdziai, kad net sunku apsakyti...
Kaip gera, kad Dievas duoda tai, ka gali pakelti... Niekad nemaniau, kad ismoksiu pasitiketi kitu zmogumi... Kad ji isileisiu taip giliai i save, kad jis bus pirmasis zmogus, kuriam skambinsiu ir noresiu pasiguosti savo sumaistyje....
Ir kaip keista gauti pylos, kai visgi sugriztu i savaji AS, kai pati viena noriu susitvarkyti su savo problemomis... Kaip keista gauti atgal savo zodzius, kad mes jau esame viena, o ne du skirtingi zmones...
ne taip seniai ziurejau filma, Evan den almenlig.... Aktorius, vaidinantis Dievo vaidmeni pasake minti, kuri siek tiek istrigo i sirdi...
Dievas neduoda vertybiu, bet duoda galimybes tas vertybes ugdyti....
Dievas neduoda kantrybes, bet duoda galimybe, situacija ugdyti kantrybe...
Is staiga dabar suprantu kuria vertybe man Dievas duoda ugdyti... Keista.... Bet dabar jau atpazinus vertybe, reikia ieskoti kelio, kaip tai ivykdyti, kaip pradeti eiti tuo keliu, klumpant, bet nesustojant...
Bijau ateities, nezinomybes...
Nes tera tik vienintelis zmogus,kuriuo galiu pasikliauti... Taciau jis irgi ne kazin ka tezino apie vaiku auginima, ypac mazu...
Nera Mamos, kuria butu galima 100% pasikliauti, kad butu galima paskambint ir pasiklaust, kodel mazius daro taip o ne kitaip...
Deja, kaip mano vyras sako, ne visuomet gali gauti tai, ko troksti, tai, ko tavo manymu nusipelnei...
Svarbiausia, kad mano vaikas galetu gauti tai, ko as negavau is savo mamos...
Su Dievo pagalba isauginsime savo sunu... Atrama visgi yra dviguba.... Ir vienintelis prieglobstis sielai visuomet lieka cia pat... Tereikia tik susikaupt ir mintimis nubegt i Vilniu, i Antakalni, pas brolius ir seseris... Ir buti maldoje kartu su jais....

1 komentaras:

Aušra rašė...

Man rodos danu kurtas filmas yra "Adomo obuoliai" (panasiai turetu skambeti ir daniskai), verta paziureti, jei dar nematei ;).
O mama tu busi nuostabi, svarbiausia, ko vaikui reikia - abieju tevu meile!