2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Rudens nuotaikos

Jau visa savaite, kaip jauciuosi suniskai nuotaikos atzvilgiu...
Ir nezinau kas nutiko.. Negaliu paaiskint. Tiesiog baigesi vasara, siluma, saule. Lauke vel apniukus, bjauru ir lyja. Visa savaite slyksti nuotaika... Tik pirmadieni vaiksciojau issisiepus, nes Rugseja nusprende mane pradziugint savo nuostabiais darbeliais.
Uzvakar vaiksciodama Kopengagos gatvemis ir mastydama apie namuose buvusi skandala, vos nepradjau zliumbti ir vel prisiminiau, kodel nebesinori gyventi... Ir velgi, visiskai manes nemates zmogutis siuncia savo sirdies dalele man...
Nenusipelniau tokio gerio. bet jos poelgis ir siandien duoda dziaugsmo. Tiesiog pasaulyje yra gerumo, nors ir kaip ziauru viskas atrodytu...
Vakar vyras mane vel pakritikavo, bet ne ta blogaja prasme... Pradejau zliumbt, nes sirdele pradejo skaudet... Jis teisus del to, ka pasake. Taciau vistiek skauda...
Ir labai gerai matau, kad daug ka zinau, bet nedarau to, ka tureciau daryti.
Dabar iskyla klausimas kodel nedarau to, ka tureciau daryti??? Kodel nepastoviu uz save? Kodel leidziu kitiems trypti mane? kodel pati save zudau? tiek prichologiskai tiek fiziskai?
Ir ka daryti, kad tai pakeisciau ir atrasciau vel gyvenimo laime???

2010 m. spalio 12 d., antradienis

Ruduo


Ruduo...siais metasi galiu pasigereti rudeniu ir laiko trumpalaikiskumu...
net keista,kad kiekviena diena prabega sitaip beprotiskai greitai..Mano mazasis princas siek tiek paaugo. uz keleto dieneliu jam jau sukaks 8 menesiai.
Atrodo, kaip noriu, kad jis pradetu greiciau sedeti, ar net ir stoveti...
deja, Mazylis vis dar silpnas, dabar dar silpnesnis... Nezinau kodel, bet jau kelios dienod toks neramus. Vyras sako, kad jam kalasi dantukas, bet as nezinau... ant kunelio siandien pastebejau raudonas demeles... Nezinau kas tai... tiesiog nejauku, kai jis vis rekia i ausi... nenori nieko tik manes. O jau sveria tai nemazai....
Siandien su mamom kalbejom apie gimdyma ir pirmasias dienas po gimdymo... as prisiminiau savasias... Net graudu pasidare.... visgi reikes desimtmeciu, kol viskas susigules... o gal niekad ir nesusigules. bet is vienos puses buvo nuostabu isgirsti is ju, kad jos supranta, kad man vis dar skaudu, kad as dar vis gedziu savo sveiko vaikelio...
ir gera, kad dabar bent jau neesu asaru antpludyje, bet tik giliame ludesy...