Siandien ir dar vienas vakaras nauose viena, nes vaikai jau miega, o vyriskis isvaziavo pailseti...
Jauciuosi pasimetusi, nereikalinga, vienisa ir ..... Nezinau kaip isreiskt, tai, kad sirdele spaudzia....
Visi esam nelaimingi.... Laime kazkur pradingo....
Skauda ne tik kuna bet ir siela.... Skauda del to, kad mano vyriskis manimi nebesidomi, kad pamirsta viena svarbiu musu dienu, ypac, kad tai taip lengva ja prisiminti...
Deja, neprisimine, ir tai skauda... Vat, sedziu, zliumbiu....
Ir visa esme ta, kad nei pakeisti gali kazka, o ir verkiant nei lengviau, o pakelt scena kai ryt gris visas nedamiegojes irgi beprasmiska....
Visgi kazko toks jausmas, kad nebeesame kartu.... Taip, vaikai mus risa, ypac Elijas ir jo negalia...
Bet jis manimi nesidomi, nebeapkabina pats is saves....
Jis nuolat pervarges, nelaimingas....
Visgi po trupuciuka pradedu as abejoti, ar tikrai mes isgyvensime kartu ligi gilios senatves....
Nes as nenoriu gyvent nuolat su pikciurna zirzliu.... Tiesiog nebera jegu tam.... Nebera tos meiles. Tos aistros, to tikro rysio...
Skauda - taip. Ziauriai skauda, bet kai pokalbio nera, kai reikia maldaut, kad butu nuosirdus su manimi ir apkabintu normaliai.... Nieko nera.... Tarsi du svetimi zmones, gyvenantys po vienu stogu...
Visko atsisakyt ir grizt i Lietuva.... Mano vaikams gyvenimas cionais visgi geresnis.... Ir man geresnis.... Bet ar esu laimingesne .....
Matyt nebematau, kad esu laiminga..... Dieve perkeisk mano sirdi....