Tuoj Kaledos

Siandien vel kilo minteliu, tai norisi jas aprasyti...
Visa nakti mano bernuzelis sportavo, tad sunkokai ir miegoti buvo...
Kaip keiciasi moters perspektyva, kai nauja gyvybe joje plazda.... Niekad nemaniau, kad busiu mama... Bent jau ne taja prasme...
Gyvenimas eina sava, tarsi nustatyta vaga... Dabar skaitau knyga (kartas nuo karto)- Vidinio isgijimo kelias. Superine knyga, o juo labiau lietuviskai isversta, nereikia galvos lauzyti del danisku zodziu... Knyga apie vidine tyla, ramybe, atleidima, pasirinkimo laisve...
Galeciau cituoti istisas pastraipas, nes kiekvienoje randu tai, ka galiu pritaikyti sau ar savo aplinkiniams.....
Dabar skaitau apie lasive pasirinkti... Kaip aiskiai matau savo pasirinkimus, kai ziuriu i praeiti... Ir kaip skausmingai matosi klaidos, taciau kaip ryskiai matosi ryztingumas ir saves ieskojimas bei savo kelio atradimas... Visgi kartais suabejoju, ar teisingai padariau tuos sprendimus, kuriuos padariau... Bet be situ sprendimu nebuciau tuo, kuo esu. Ir be tu aiskiu, konkreciu sprendimu netureciau tos vidines ramybes, kad esu ten, kur turiu buti......
Aisku, yra sunkiu akimirku, kur ju nebuna... taciau koks geras jausmas apima kas diena, kai mano vyras grizta i namus visas pervarges, taciau vistiek besisypsantis, nes namuose esu as. Kaip malonu girdeti, kad as vistiek jam esu grazi, nors savijauta apie savo isore suniska ir atrodo, kad visa likusi gyvenima teks buti storulei... (visgi nestumas daro savo ;) ) Kaip gera tai girdeti, kad motinyste jam grazi.... Ir kaip juokinga, kai vakarais jis piesia saules ant pilvo su kremu, ar siaip visokius baibokus, pries imasazuodamas krama i pilvuza... Kaip gera, kai jis uzdeda savo galva ant pilvo ir kalbasi su musu vaikuciu...
Kad ir kiek visokiausiu negaliu esu pergyvenusi iki siol, sitokios akimirkos man suteikia jegu gyventi toliau... Tai - mano rojus, kuris suteikia dziaugsma, ramybe, palaima...
Ir kaip skaudu, kai mano drauges ar pazistamos neturi/negali/nenori tai tureti...
Mano vyras yra mano geriausias draugas.
Zinau, kad negalima gyventi nesusituokus, bet as tokia patenkinta, kad pagyvenau su savo vyru nesusituokus ir turejau ta galimybe apsispresti ar as noriu sito zmogaus...
Gal but jis - mano kompensacija uz visas negandas praeityje?
Ir stai neuzilgo turetume sulaukti naujo zmogucio musu seimoje.... Tapsime mama ir teciu... Iskils nauju sunkumu,klausimu ir problemu... Bet zinau viena - mes busime seima.... Seima, kuri pati kuria savo ateiti... Seima, i kuria smagu sugrizti...