vakar suejo musu mazyliui 6 menesiai. kaip keista, kad jau sesi menesiai praejo nuo to isgyvenimo, kad jau net sesi menesiai praejo nuo skaudaus lemties kircio...
vis stengiuosi pasiziuret atgal, isiziuret i save, kuo as gyvenu, kaip as elgiuosi...
per ta laika buvo daug jausmu, emociju, pykcio ir nusivylimo...
Deja pakeist kazka neimanoma, tad reikia gyventi toliau... kaip? nezinau...
Viena mano drauge manes paklause, kaip as visa ta pragara pakeliu... atvirai pasakius - tikrai nezinau...
Stengiuosi negalvoti, kad mano svajotas vaikelis gims apsigimes... Kad jis turi Dauno sindroma ir su juo susijusius sunkumus.
Zinoma, kad sunku, kartais yra velniskai sunku isgyventi viena diena nesidairant atgal, nekaltinant saves ir kitu...
Bet juk gyvas i zeme nelisi... Jis vistiek musu sunus- panasus i mane kaip du vandens lasai, kai as buvau maza... Ir nesvarbu, kad dar normaliai nesedi... svarbu kad jis yra kartu su mumis, kad kasdiena jis teikia mums ne tik rupesti, bet ir dziaugsma...
kaip malonu ji matyti besisypsant bedante burna... Ar kai rekia, matyt, kaip jis suriecia nosi ir tik tada pradeda rekti...
