Tuoj Kaledos

Siandien vel kilo minteliu, tai norisi jas aprasyti...
Visa nakti mano bernuzelis sportavo, tad sunkokai ir miegoti buvo...
Kaip keiciasi moters perspektyva, kai nauja gyvybe joje plazda.... Niekad nemaniau, kad busiu mama... Bent jau ne taja prasme...
Gyvenimas eina sava, tarsi nustatyta vaga... Dabar skaitau knyga (kartas nuo karto)- Vidinio isgijimo kelias. Superine knyga, o juo labiau lietuviskai isversta, nereikia galvos lauzyti del danisku zodziu... Knyga apie vidine tyla, ramybe, atleidima, pasirinkimo laisve...
Galeciau cituoti istisas pastraipas, nes kiekvienoje randu tai, ka galiu pritaikyti sau ar savo aplinkiniams.....
Dabar skaitau apie lasive pasirinkti... Kaip aiskiai matau savo pasirinkimus, kai ziuriu i praeiti... Ir kaip skausmingai matosi klaidos, taciau kaip ryskiai matosi ryztingumas ir saves ieskojimas bei savo kelio atradimas... Visgi kartais suabejoju, ar teisingai padariau tuos sprendimus, kuriuos padariau... Bet be situ sprendimu nebuciau tuo, kuo esu. Ir be tu aiskiu, konkreciu sprendimu netureciau tos vidines ramybes, kad esu ten, kur turiu buti......
Aisku, yra sunkiu akimirku, kur ju nebuna... taciau koks geras jausmas apima kas diena, kai mano vyras grizta i namus visas pervarges, taciau vistiek besisypsantis, nes namuose esu as. Kaip malonu girdeti, kad as vistiek jam esu grazi, nors savijauta apie savo isore suniska ir atrodo, kad visa likusi gyvenima teks buti storulei... (visgi nestumas daro savo ;) ) Kaip gera tai girdeti, kad motinyste jam grazi.... Ir kaip juokinga, kai vakarais jis piesia saules ant pilvo su kremu, ar siaip visokius baibokus, pries imasazuodamas krama i pilvuza... Kaip gera, kai jis uzdeda savo galva ant pilvo ir kalbasi su musu vaikuciu...
Kad ir kiek visokiausiu negaliu esu pergyvenusi iki siol, sitokios akimirkos man suteikia jegu gyventi toliau... Tai - mano rojus, kuris suteikia dziaugsma, ramybe, palaima...
Ir kaip skaudu, kai mano drauges ar pazistamos neturi/negali/nenori tai tureti...
Mano vyras yra mano geriausias draugas.
Zinau, kad negalima gyventi nesusituokus, bet as tokia patenkinta, kad pagyvenau su savo vyru nesusituokus ir turejau ta galimybe apsispresti ar as noriu sito zmogaus...
Gal but jis - mano kompensacija uz visas negandas praeityje?
Ir stai neuzilgo turetume sulaukti naujo zmogucio musu seimoje.... Tapsime mama ir teciu... Iskils nauju sunkumu,klausimu ir problemu... Bet zinau viena - mes busime seima.... Seima, kuri pati kuria savo ateiti... Seima, i kuria smagu sugrizti...

Gruodis -Kaledu metas

Stai ir gruodis... Danijoje kalediniu vakareliu metas...
Kaip pasiilgstu lietuvisku tradiciju aplinkoje... Zinau, kad tradicijas kuriame patys... Ta ir bandau padaryti savoje seimoje...Taciau ne visada pavyksta. Ir kuo ilgiau gyvenu svetimoje salyje tuo labiau absorbuoju salies tradicijas.
Bent man asmeniskai Kaledos niekada nebudavo dovanu gavimo svente. Tai tylos, pasninko, Paslapties laikas, kuri yra nematoma, nesuvokiama, tik tikima.
O cia - tai baliai, kur reikia nusigerti iki zemes graibymo,persiesti iki vemimo, neistikimybes laikas...
Aisku, kiekvienas yra atsakingas tik uz save... Taciau, kai Kaledu vakaras tampa dovanu apsikeitimas be nuosirdumo... Nepakenciu veidmainystes... Sunkus bus sis Kaledu vakaras, nes nebeturiu noro vaidinti gera marcia, kai man sika ant galvos ir bando ivairiausiais budais pazeminti, paniekinti sitaip bandant pajusti savo verte...
Is amzinybes puses ziurint - kaip tai juokingai graudu.. Bet kai reikia su tuo gyventi kas diena, vaidinti, kad viskas kaip po senovei, tai nebeiima juokas...
KUDIKIS sako : Mylekite vieni kitus.
Taip tai grazus zodziai, bet kaip myleti ta kita, kai jis nuolat tyciojasi, zemina, niekina, aiskina, kad neesi vertas jos sunaus.... O tas zmogus, kuris turetu uzstoti mane, aiskina , kad ji tik pajuokavo...
Nu nieko sau juokai, kai tuos juokus reikia laizytis 3 savaites...
Ir vat, lietuvsikas pagarbumas senam zmogui....
Kaip matau, nereikia barstyti deimantu kiaulems. Reikia kirsti atgal, taip pat skaudziai, kaip ir tau, kad gelia... Nereikia rodyti pagarbos, nes tai - silpnumo zenklas...
Ir tai, kas vertinga tau, kaip zmogui, kaip asmeniui, kitas gali nuolat trempti sudinom kojom visiskai nekreipdamas, kad mindo tavo sirdi...
Ir stai visos svajones apie seima didesniaja prasme, duzta i sipulius kaip veidrodis... Tuomet pagalvoji, kad nereikia buti svajoklei, nereikia buti atvirai, nereikia stengtis padeti kitam zmogui, ar bent jau stengtis nudziuginti kita, nes kitas taip sutraiskys tave, kad nezinosi, kaip save susirinkti....
ir tos gautos dovanos - tai tik savimeiles teikejui paglostymas, kad vat, kokia as gera, ivyjdziau tavo norus...
O kur tikroji Kaledu prasme -buti kartu, buti seima, kad galetum vienas i kita atsiremti be pykscio, be baimes buti iskaudintam, pazemintam, paniekintam...
Kam is vis tuomet reikia svesti Kaledas???
Juk maisto prisiruosti galima bet kada....
Ech, filosofuoju, bandau atrasti atsakymus i savo klausimus, taciau bergzdziai...