2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Gruodis -Kaledu metas

Stai ir gruodis... Danijoje kalediniu vakareliu metas...
Kaip pasiilgstu lietuvisku tradiciju aplinkoje... Zinau, kad tradicijas kuriame patys... Ta ir bandau padaryti savoje seimoje...Taciau ne visada pavyksta. Ir kuo ilgiau gyvenu svetimoje salyje tuo labiau absorbuoju salies tradicijas.
Bent man asmeniskai Kaledos niekada nebudavo dovanu gavimo svente. Tai tylos, pasninko, Paslapties laikas, kuri yra nematoma, nesuvokiama, tik tikima.
O cia - tai baliai, kur reikia nusigerti iki zemes graibymo,persiesti iki vemimo, neistikimybes laikas...
Aisku, kiekvienas yra atsakingas tik uz save... Taciau, kai Kaledu vakaras tampa dovanu apsikeitimas be nuosirdumo... Nepakenciu veidmainystes... Sunkus bus sis Kaledu vakaras, nes nebeturiu noro vaidinti gera marcia, kai man sika ant galvos ir bando ivairiausiais budais pazeminti, paniekinti sitaip bandant pajusti savo verte...
Is amzinybes puses ziurint - kaip tai juokingai graudu.. Bet kai reikia su tuo gyventi kas diena, vaidinti, kad viskas kaip po senovei, tai nebeiima juokas...
KUDIKIS sako : Mylekite vieni kitus.
Taip tai grazus zodziai, bet kaip myleti ta kita, kai jis nuolat tyciojasi, zemina, niekina, aiskina, kad neesi vertas jos sunaus.... O tas zmogus, kuris turetu uzstoti mane, aiskina , kad ji tik pajuokavo...
Nu nieko sau juokai, kai tuos juokus reikia laizytis 3 savaites...
Ir vat, lietuvsikas pagarbumas senam zmogui....
Kaip matau, nereikia barstyti deimantu kiaulems. Reikia kirsti atgal, taip pat skaudziai, kaip ir tau, kad gelia... Nereikia rodyti pagarbos, nes tai - silpnumo zenklas...
Ir tai, kas vertinga tau, kaip zmogui, kaip asmeniui, kitas gali nuolat trempti sudinom kojom visiskai nekreipdamas, kad mindo tavo sirdi...
Ir stai visos svajones apie seima didesniaja prasme, duzta i sipulius kaip veidrodis... Tuomet pagalvoji, kad nereikia buti svajoklei, nereikia buti atvirai, nereikia stengtis padeti kitam zmogui, ar bent jau stengtis nudziuginti kita, nes kitas taip sutraiskys tave, kad nezinosi, kaip save susirinkti....
ir tos gautos dovanos - tai tik savimeiles teikejui paglostymas, kad vat, kokia as gera, ivyjdziau tavo norus...
O kur tikroji Kaledu prasme -buti kartu, buti seima, kad galetum vienas i kita atsiremti be pykscio, be baimes buti iskaudintam, pazemintam, paniekintam...
Kam is vis tuomet reikia svesti Kaledas???
Juk maisto prisiruosti galima bet kada....
Ech, filosofuoju, bandau atrasti atsakymus i savo klausimus, taciau bergzdziai...

5 komentarai:

Regina.Valeikiene rašė...

Vargsele, Evilija :(
Kaip Tau turetu buti sudetinga. Tik savo sirdies neuzkietink, nes jeigu isileisi karteli ir pykti, pati paliksi ne ka geresne uz tuos, kuriais dabar bodiesi.
Regina

evilija rašė...

Regina, dekui uz komentara.. Apie tai ir daug mastau sita Adventa, nes tikrai jauciu kad kartelis ir pyktis apima sirdi... Nebesinori... nieko nebesinori.... Norisi tiktai toliau nuo tokiu zmoniu... O man sudetinga, tikrai sudetinga, nes nezinau kaip elgtis, neziau ka sakyti, kaip reaguoti...

Raskka rašė...

Evilija. Laikykis

Regina.Valeikiene rašė...

Evilija, as tikiu maldu galia. Pradek melstis uz savo anyta. Surask kazka gero joje ir padekok Dievui uz tai, kad ji tokia. Pamazu, issakyti zodziai tavyje nuveiks dideli darba.

evilija rašė...

Regina, aciu uz padrasinancius zodzius...
Nors esu katalike, dar kolkas iki maldos uz ja nedaejau...
Kaip sakau, pirmiau psichologine puse bandau priimti tokia, kokia ji yra, nieko nekeiciant ir nieko nepagrazinant... Na, o neuzilgo gal prieisiu ir prie dvasines sio reikalo puses...