kazkokdel mane vis aplanko nusivylimas....
Vakar buvo siaubinga diena, nes brangus man zmogus bande su manimi "kalbetis"....
Apie ateiti, apie darbo ieskojima... Nieko negalvodamas pasake zodzius, kurie sugadino ne tik visa diena, bet ir ziauriai skaudziai mane suzeide... Suzeide ilgam, suzeide iki pat sirdies gelmiu....
Suzeide nesupratingumu, kaltinimu, kad nemoku pakankamai danu kalbos, kad neturiu darbo....
Isejau is namu, nes namuose tik verkiau... Ir nieko sau negalejau padaryti....
Ir eilini karta turiu prisipazinti sau, kad ir vel nusvilau nagus... Galvojau, kad mano pasiryzimas buti gera zmona ir motina yra vertinamas... Deja deja, tai priimama kaip naturalus dalykas, kad taip turi buti....
Skausminga, izulu, slykstu...
Atrodo ir pagaliau suvokiu, kad reikia spjauti i didziausius sirdies troskimus ir eit per gyvenima nesidairant, minant po kojomis visus, net ir brangiausius zmones, nes tik taip esi gerbiamas....
Kagi, taip ir darysiu, nes matau, kad mano pastangos yra laikomos nieko vertos....
Deja, kartais gyvenimas yra toks sudinas, kad nezinai ar isbrisi is jo....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą